Vyras - tai daugiau nei žodis, šaknys ar istorija.
Kad Tave pavadintų Vyru neužtenka gimti, juo tampi per Gyvenimo išbandymus. Tai - plienas, tai - Gyvenimo medžiaga, kad taptų nesulaužomu kardu, jį išbando ugnies, vėjo, žemės, vandens stichijos. Be šių elementų Esi tik žaliava.
Kas Tau yra Vyras?
Gali užsidėti gražius drabužius, bet tai bus tik įvaizdis. Gali užsidėti šarvus, bet visi Mes žinome, kad net jie turi silpnas vietas. Gali pastatyti sienas, bet tvirtovės irgi laikinos. Gali sukurti imperiją, bet net jos sugriūna.
Tai kas yra Vyras?
Vyro galia slypi ne kiaušiniuose, visi juos turi, bet vidinėje galioje, pasitikėjime ir nore išbandyti \Save visose Gyvenimo sferose.
Kada gali Sau leisti pasakyti: Siela nori naujų išbandymų? Nes kūnas Tave norės pasaugoti, Tavo protas visada Tave saugo, nes jis turi ribas. O kas būtų, jei Tu Sau leistum nueiti ant kalno ir pasakyti: Aš pasiruošęs, Aš galiu, Aš priimu. Tu gauni dovanas, kartais galvoji, kad tai sunkūs išbandymai, o, iš tikrųjų, tai pati geriausia Tau dovana.
Kai Dievai nusileido į žemę, Jie pamilo Ją, bet laikui bėgant Mes panorome pamiršti Save, užsidaryti. Tam pasistatėme tvirtoves ir sienas. Pamiršome, kad Mes Patys Save įstatėme į rėmus. Kai užsidarai, Tu uždarai Save į narvą. O gyvendamas narve, pamiršti Save. Kai Tu pamiršti Save, išnyksta Tavo Tikras Aš, išnyksta Svajonės, Tikslai ir Tu. Tampi pasilinksminimo šaltiniu, bet ne Savo. Ar matei pelę, esančią narve, kuri kaip bebėgtų, stovi vienoje vietoje, nors galvoja, kad pasiekė labai daug?
Ar norėtum pakilti iš pelenų? Atsisakyti ir sudeginti visą seną, ką turi? Tiesiog leisti Save pažinti iš NAUJO? Žinau, kad nori, bet trukdo sienos, narvas, tvirtovės, šarvai. Jei dabar atsikeltum ir sudegintum tai, ką turi, visus drabužius, baldus, viską. Ar Tau užtektų drąsos, kiaušinių ir noro? Nuogas, plikas ir basas išeitum į Naują Gyvenimą. Tave gali sustabdyti - tik Tu Pats.
Dažnai Mes Save sustabdome, nes bijome viską prarasti, nors tai iliuzija, už kurios Esi tik Tu. Tu savęs visai nepažįsti, galvoji, kad žinai kas Esi, bet, iš tikrųjų, Tu žinojai, kai buvai vaikas. Mažas vaikas, kuriame sudėtos net ne Tavo Svajonės, Tu pamiršai Savo Vardą, nes jį Tau davė. Tu neturi šalies, nes Tau pasą su kodu padovanojo, o Tu vis dar galvoji, kad tai dovana. Tu pamiršai, kad Tu atėjai ne tam, kad artum, o kad gyventum. Vis dar galvoji, kad nori būti geras visiems, o nesi geras net Sau. Dar galvoji, kad nesi vertas, bet pamiršai, kad esi vertas daugiau nei milijoną gyvenimų. Turi neišsenkančius šaltinius, o vis dar galvoji, kad trūksta energijos ir vitaminų. Galvoji, kad pakeisi mitybą ir pasikeis gyvenimas, bet vėl lieki prie senos istorijos.
Kaip manai, kiek dar ilgai gyvensi Savo ir kitų sukurtoje dėžutėje? Kada atsikelsi ir patirsi tai, ko senai ieškai?
Tu neatsimeni savo vaikystės, nes ji Tau buvo ištrinta, kad taptum normalus. O tapai nuostabiu "asilu", kuris eina ten, kur jam pasakyta, o taip nori pasukti kitu keliu, bet nežinai kaip. Kiek Tau dar reikės laiko? Dar 10 gyvenimų? Dar vienos pasakos? Kaip Tau esama Tavo pasaka ar Tu kaifuoji? Mėgaujiesi, o gal jauti, kad vėl š... sumalei. Kiek dar ilgai Sau įrodinėsi, kad esi geras, bet viduje tiksi bomba, kuri nori sprogti, bet Tu neleidi. O jei leistum? O jei vis dėlto leistum ir šoktum į nežinią, kurioje pamatytum Save. Susitiktum su Savimi, kurio jau nematei jau labai daug laiko. Tu nori, bet ateina mintis "bet"... Vėl sustoji. Vėl Tau tampa skani sena sriuba, seni baldai, senos sienos, senas Tavo gyvenimas. Tau tortas paduodamas šūdo skonio, bet Tu valgai ir net pirštus apsilaižai, nes tai yra saugu.
Kelkis, Brol, aš nesiūlau Tau nieko, tik pamatyti tai, ką senai pamiršai, ištrynei, užkasei.
Kviečiu susitikti su Savimi ir turėti pokalbį, kurį jau daug metų atidėliojai.
Daug kartų pasakei sau NE, o norisi pasakyti TAIP.
Bet... Tavo viena mintis ir vienas žingsnis gali pakeisti Seną į NAUJĄ.
Donatas Kantakevicius
www.vyrai.eu
